Pirmadienis. Vakarykštė euforija ir kitos narkotinės medžiagos vis dar neša mane ant sparnų, tačiau turiu keliauti į Sarajevą (pagaliau pamatysiu sostinę!), į Atvykimo seminarą savanoriams. Žinoma, vėluoju, bet matyt mane vis dar gaubia gimimo sėkmė – eidama plentu pakeliu ranką, kad pasitaisyčiau kepurę, automobilis sustoja akimirksniu, po trijų minučių aš saugiai ir laiku pristatyta į autobusų stotį. Keturios valandos bosniškais keliais ir nevisai kelionėms tinkama savijauta per stebuklą manęs nenužudė.
Tramvajus į Sarajevo centrą ir į miesto pakraštyje įsikūrusį viešbutį nukamavo juodai, bet kad esu Turkijoje, pastebėti sugebėjau. Žinojau, kad viešbutyje (Hotel Holywood, kokia ironija) yra vienas dalykas, kuris gali sugražinti man jėgas. Ir tai ne mini baras, ne!
Trumpas pokalbis Skype: „Jau Holivude? – Taip“, ir vos vienas aukštas mane teskiria nuo taip trokštamo ir laukto, beveik tris mėnesius neturėto… pokalbio lietuviškai gyvai!
Tas gyvas lietuvis – savanoris Makedonijoje Tomas. Ir telaimina Tave Dievas, Tomai.
Lietuvis, beje, pasitaikė net labai tinkamas kalbėtis. Ir dalyvauti keisčiausiame visų laikų Baltijos šalių „bendradarbiavime“, kad jį kur. Kartu išmokau vieną taisyklę – kai estas pradeda kalbėti estiškai, kartais derėtų apsimesti, kad nesupranti. Ir išvis, kuo toliau tie šiauriečiai, tuo geriau. Sceną užleidžiam vietiniams!
Seminaro turinys buvo bevertis (nuoširdus ačiū mūsų treineriams Lietuvoje, jų seminaro su šiuo nė lyginti neverta), bet puiki kompanija, naktinis Sarajevas lietuviškai su naujomis istorijomis, kurias galėsim papasakoti anūkams ir septyniolikta nemiego fazė fiziškai vos manęs nenugalabijo, bet dvasiškai turbūt truputį pajudėjau tvarkingų lentynėlių link. Tikiuosi.
Be viso to, visą savaitę negalėjau atitraukti nuo ausies telefono – penktadienį kartu su Samir turėjau tiesiai iš Sarajevo vykti į Šveicarų darbo asociacijos organizuotą konferenciją Kosove, Prištinoje, kurioje po projektų pristatymo turėjo paaiškėti, ar gausime finansavimą Jaunimo turizmo projektui (viena iš mano veiklų Jaunimo centre) vystyti.
Netikėtai brangus mano Samir pareiškia, kad orai bjūra ir jis turi paskubėti su savo namo statybomis. Galėjau pasirinkti – nevykti į konferenciją ir palikti Jaunimo centrą niekieno neatstovaujamą, arba vykti ten viena. Maža smulkmena – tą pristatymą turiu dar ir parengti… Ir dar iš seminaro išvykti turiu viena diena anksčiau. Vykti sutikau – negalėjau praleisti progos nukeliauti į Kosovą. Vargais negalais išsikariavau, kad Katharina irgi važiuotų.
Penktadienis. Ankstų rytą kiti konferencijos dalyviai, keliavę automobiliu iš Zenicos kartu su Katarina pasiėmė mane iš viešbučio Sarajeve, ir iškeliavome kirsti sienų. Bosnija ir Hercegovina – Serbija. Serbija – Juodkalnija. Juodkalnija – Serbija. Serbija – Kosovo. Kelias kaip spyruoklė, o asfaltas netaisytas matyt nuo tada, kai atsirado ant to kelio. Kosovaras pasienietis buvo nekokios nuotaikos, todėl pasirodo nesustojome prie STOP ženklo, tai kainavo daug grasinimų ir tik 20 eurų. Matyt, sukėlėme jam gailestį, nes pasuose Kosovo pasienio posto antspaudo taip ir neturime. O tai net labai gerai, nes grįžti būtinai turėtume tuo pačiu keliu, o serbai tą Kosovo antspaudą dar turėtų ir anuliuoti. Tikrai, juk neįmanoma kirsti sienos su neegzistuojančia valstybe.
13 valandų automobilyje, pagaliau Priština ir fantastiškas viešbutis. Konferencijoje mes žinoma jauniausios ir vienintelės užsienietiės. Labai nesinervinam dėl pristatymo, nes Samir leido suprasti, kad neturi jokių vilčių, ir vykstame dėl to, kad nenorime prarasti nemokamos kelionės.
Vidurnaktį pradėjom ruošti tą pristatymą (projektas nekoks, Samir nenoriai klausėsi šveicarų patarimų, kaip jį patobulinti, bet sudaryti visiškai sumauto įspūdžio apie savo nevisiškai sumautą organizaciją nenorėjome). Paruošėme visai neblogą, po konferencijos net sulaukėme komplimentų.
Šeštadienis. Intensyvi diena klausantis pristatymų ir už juos balsuojant (Bosnija ir Hercegovina su Serbija renka geriausią įdarbinimo vystymo projektą Kosove ir taip toliau). Užėmėme garbingą trečiąją vietą (mano patirtis šioje srityje – trys savaitės, Katharinos – dvi dienos, tai sakyčiau net visai gerai).
Visą konferenciją nenurimau nuo minties, kad praleisiu visą dieną tam viešbuty ir nepamatysiu Prištinos dienos šviesoje. Bet viskas buvo kiek kitaip.
Lietuvoje merginos labai gražios, o aš esu ypatinga moteris, sužinojau iš kosovaro, kuris taip pat pristatinėjo projektą. Sedėdamas konferencijos salėje visą dieną šaudė akimis (tai pradžioje labai juokino mane ir Katariną). Beje, verbalinis bendravimas galėjo vykti tik su vertėju (jo bendradarbiu – vardo ištarti neįmanoma, todėl „vadinkit mane Guči“), nes vyrukas angliškai ar kita kalba, išskyrus albanų, nekalba. Kam tai rūpi! Blic ekskursija po Prištiną atradus laisvą valandą konferencijos tvarkaštyje, „Kosove pati geriausia pasaulyje macciato“, „vakare tu klausysies tikros kosovarų muzikos mano draugo bare“, „o, tavo bateliai su kulniuku, važiuosime taksi“… na, bet be viso šito nebūčiau pamačiusi Prištinos bent akies krašteliu. Ir nebūčiau įsitikinusi visų ten buvusių pastaruoju metu žodžiais. Tai – Balkanų vakarai, mažoji Amerika. Valiuta – euras, mieste yra visos įmanomos politinės institucijos, boluoja plakatai „Kosovo – the young europeans“. Tik čia per tris mėnesius Balkanuose mums pirmą kartą pavyko paragauti nebalkaniško ir net neeuropietiško maisto (nors tai ką jie vadino meksikiečių valgiais, buvo tikrai toli nuo to), klausantis čigonų atliekamos gyvos muzikos… Miestas kultūrinį šoką gali sukelti nebent todėl, kad tikiesi „karštųjų taškų“, o gauni gana įprastą Rytų Europos gyventojui vaizdelį, kur į akis tik truputį krinta didelis nors nebūti Balkanuose. Ir gal dar lūšnynas per penkis metrus nuo universiteto.
Kažkuria prasme Priština man buvo trumpas grįžimas namo. Įprasta muzika bare, bulvaras miesto centre, nebosnių kalba. Keistas jausmas. Į Prištiną (o dar labiau kitur į Kosovą) labai norėčiau grįžti – per daug liko paslapty. Pagyvensim pamatysim, galbūt grįžti privers aplinkybės - jei kosovaras išmoks anglų kalbą, gal ir sutiksiu tekėti. Tik jam dar teks įveikti ir lietuvių! Nors sakoma, kad moterys Kosove teisių neturi jokių. Gaila.
Sekmadienis. Kosovo – Serbija. Serbija – Kroatija. Kroatija Republika Srpska. Republika Srpska– Bosnija ir Hercegovina. Vakarų Balkanuose man teliko aplankyti Makedoniją ir Albaniją.
Kelionė atgal greitkeliu per Belgradą, todėl pagaliau nepykina, atsibusdavau tik paduoti paso. Žinutė brangiam mentoriui Samir, kaip iš Zenicos (80 km iki Jajce) nusigauti namo sekmadienio vakarą – atsakymas: „Važiuokite autobusu“. Akimirką pagalvojau, kad gal geriau buvo likti kosovaro glėbyje amžinai. Autobusas iki Donji Vakuf, ir taksi už gerai nusiderėtą kainą namo. Bosnijoj aš jau nebe turistė.
Pirmadienis. Atsibudau skaudančia galva ir ausimis. Temperatūra. Reikia eiti pas daktarą lašų. Iš ofiso mane ten ir išsiuntė (vieną!), “jeigu tikrai nerasi nieko, kas kalba angliškai, paskambink”. Gal mano bosnių ir nėra visai menka, bet pokalbiui su gydytoju, manau, reikia kiek geresnių kalbos žinių.
Trečioje gydymo išstaigoje, į kurią atėjau, beveik įkritau greitosios pagalbos gydytojui į rankas. Ir tada kažkas pradėjo kalbėti su manimi angliškai.
Namuose (reliatyvi sąvoka) Vilniuje, savo kambaryje turiu drabužių spintą. Ji nedidelė, vienerių durų. Telpa apie dvidešimt pakabų, yra lentyna viršuje ir dar trys stalčiai apačioje. Kaip jau minėjau, spinta nėra didelė, tačiau iki šiol ten tilpo beveik visi mano drabužiai, ir vos keli gulėdavo numesti kur nors aplinkui.
O dabar prisiminkite matytus vakarietiškus filmus ir serialus apie stilingas moteris, kuriuose jos drabužius laiko dideliuose spintos kambariuose. Ten daugybė lentynų, stalčių, pakabų, ir viskas tvarkingai sudėliota, surūšiuota, sistemizuota. Ir jeigu rytais flirtuodamos su savimi jos aikčioja, kad „neturi kuo apsirengti“, tai jos yra puikiai apsaugotos nuo netikėtumo faktoriaus – pamirštos ir spintoje „paskendusios“ gražios palaidinės.
Dabar mano spinta labiau primena tą nedidelį kambarį, o ne baldą. Tačiau lentynų joje tiek pat mažai. Drabužių daugėja, bet juk visi mes spintas tvarkome tik tada, kai turime „atliekamo“ laiko, taip? Man reikia trupučio laiko, kad pakabinčiau daugiau lentynų savo spintoje ir susidėliočiau drabužius bei skrybėlaites.
Bet aš visai ne apie spintas. Tokio daikto mano kambaryje Jajce net nėra.
Turbūt šias rašliavas skaito tie, kas mane pažįsta asmeniškai. Vadinasi, žinote, kad jeigu neveikiu, nelekiu, nekalbu, tai miegu. Arba negyvenu. Čia buvo kiek kitaip. Ritmas daugiau ar mažiau primena valsą – vienas lėtas žingsnelis, du greitesni, bet šokis visai negreitas. Mano kūnas ir mintys ilsėjosi, bet jeigu dar bent dvi savaitės taip, matyt reikėtų pasigerti. Ir tada kažkuris iš čia galiojančių dievų kartu su vyriausybe atsiuntė mums laisvadienių.
Ketvirtadienis. Katarina ir aš autobuse Jajce – Mostar. Po keturių valandų mes Mostar autobusų stotyje. Priešais ją – keistas daugiabutis, visiškai nederantis prie kitų, bet traukiantis akį a la arabiška architektūra. Praėjome jį, pamaniau kad įdomu, kaip atrodo iš vidaus. Lydekai paliepus…
Susisiekėm su dviem ispanėm savanorėm, kuriuos gyvena Mostare, vargais negalais radom jų butą.
Mostaras vakare gražus. Kalnų nesimato, bet gali juos pajausti. Ant vienos uolos iškeltas kryžius žiba rūke, ir nesinori to fotografuoti. Senamiestis tuščias (Bajram išvakrės), ramus, alsuoja turkiška dvasia. Fotografuoti nesinori.
Merginų draugai, vietiniai studentai, pakvietė mus vakarienės savo namuose. Vienas iš vaikinų pasitiko mus centre, o nuvedęs prie namo, kuriame yra jo butas, pasveikino atvykus į Beirutą – tą patį keistą arabišką daugiabutį. …man panorėjus.
Butas milžiniškas, 4 miegamieji, svetainė, holas, virtuvė, du vonios kambariai. Viskas erdvu, vakarienė – Viduržemio jūros virtuvė. Deja, nežinau, kokią žolę šie informatikos ir industrinio dizaino studentai stumdo, bet matyt neblogą, jei nuomojasi tokį būstą.
Turbūt primą kartą Balkanuose esu kompanijoje, kur visi bendrauja tik angliškai, ir niekas dėl to nesiskundžia. Tiesą sakant, tai net labai malonu. Man nekyla bėdų linksmintis vien bosniškai kalbančių žmonių grupėje, bet šis vakaras buvo tikras atsipalaidavimas. Keista, kiek džiaugsmo gali sukelti paprasčiausias sklandus bendravimas be kalbos barjero. Kartais, kaip perskaitysite vėliau, tas džiaugsmas gali būti išvis nepsakomas!
Penktadienis. Vakarienė užsitęsė iki pusryčių, ir mes palikome Beirutą ir savo naujus pažįstamus tam, kad pamatytume gražųjį Mostar dienos šviesoje ir visiškai ištuštėjusį (Bajram). Mylių mylios pėsčiomis, siauros baltos gatvelės, galybė mečečių, juokingai „moderni“ kroatiškoji miesto dalis, principingai gyva ir skubanti musulmonų šventės dieną, užklupęs lietus, netiktėtai atvykęs paskutinis autobusas namo labai sėkmingai perinstaliavo mano mintis, suteikė jėgų.
Vidurnaktis iš penktadienio į šeštadienį. Autobusas iš Mostaro mus pavežė iki pat namų, Katarina, pamačiusi lovą, tuoj pat su ja susitapatino, o aš neatlaikiau spaudimo ir grasinimų, kas gali nutikti, jei nešventi Bajram (per šį Bajram „raundą“ musulmonai, jei turi galimybę, turi keliauti į Meką ir valgyti avieną, nes Abraomąs dievui paaukojo ėriuką, o ne sūnų) . Buvau pažadėjusi, kad ateisiu į vakarėlį bare, todėl teliko tik persiauti batelius ir keliauti ten. Gal ir negerai, kad šie musulmonai nesilaiko priedermės negerti alkoholio, bet švęsti jie išties moka puikiai. Pamatę, kad ištęsėjau pažadą ir atėjau net po kelionės, visi buvo labai patekinti. „Turi balkanų sielą, mergaite“!
Šeštadienį praleidau miegodama, tik vakare nukeliavau į ofisą prisėsti prie interneto. Ir prasidėjo stebuklai, nes Lietuvoje vidurnaktis, o vadinasi ir lapričio 29 – oji ateina valanda anksčiau. Buvo gera, kad kažkas prisiminė. Tuomet nutiko dar vienas stebuklas – skambutis iš vieno buto Vilniuje, Ateities gatvėje. Balsai, juokas, ašaros. Gerai, kad buvau viena ofise tuo metu, nes Katarina nežinotų kur dėtis nuo mane užplūdusių ir ašarų upeliais išsiliejusių emocijų. Pajutau, kad norint nutraukti mane ir JUOS siejančius ryšius, reikia kažko stipresnio, nei atstumas ir laikas.
Sekmadienis. Tokios dienos, kaip ši, yra labai didelis išbandymas. Man norėjosi tą dieną gautą šilumą, meilę ir teigiamus jausmus susidėti į dėžutę, ją užrakinti, o raktą paslėpti iki pačios juodžiausios akimirkos. Nesijaučiu verta tokios stiprios įkrovos, kokią man suteikė mano artimi žmonės. Ir jie patys matyt niekada nesupras, kiek daug man davė, ir koks svarbus kiekvienas „būk“, „gyvuok“, „myliu“.
Tarsi to būtų maža, bet gėrio iš Lietuvos, mane labai pamalonino visi, su kuriais bendrauju čia. Katharina paruošė karališkus pusryčius ir padėjo man paruošti tai, kas turėjo būti „užkandžiai prie kavos ir tarės vyno“, o tapo gražiu giminės baliaus stalu. Nusiunčiau žinutes, kad man būtų malonu, jeigu ateitų šventinio pyrago, žmonėms iš Jaunimo centro ir savo laisvalaikio komapanjonams, taip pat kino būrelio dalyviams. Atėjo visi iki vieno, Binela atsivedė net savo sūnelį ir mamą (ją taip pat pažinojau), netgi Mato ir Lilia užsuko valandėlei.
Vynas, kuriam neturėjau kamščiatraukio, buvo atidarytas pasitelkus malką, peilį ir fantaziją, o merginų susidomėjimas mėlynakiais iš nuotraukų, kabančių ant sienų buvo didžiulis. Ir pasirodo, lietuviški šlageriai puikiai dera su tradicine bosnių muzika! Tiesiog stebuklinga…Ir man jau dvidešimt!
Pagaliau šeštadienis, pagaliau namie, pagaliau be svečių, pagaliau išsimiegota. Žmonėms pikto nelinkiu, todėl sakau: „jei gali neskaityti – neskaityk“. Nes man nerašyti pavojinga (nusprogusios galvos sulipdymo mano draudimas neapmoka), o skaitytiną rašliavą kurpti nėr jėgų.
Pauzė
Niekada nerašiau dienoraščio, neturiu įpročio reflektuoti savo kasdienybę ant popieriaus. O tai, kas su manimi vyksta nuo ryto iki vakaro jau tapo kasdienybe. Jau girdžiu visuotinį nepasitenkinimą, kad įsisukimas į šiokią tokią rutiną (netinka žodis, nes nieko pastovaus mano „rutinoje“ nėra) tikrai nepadeda pažinti kitokios kultūros, „mergele aptingsi“ ir kitokį lietuvišką skepticizmą („lietuviškas“ – švelnus, neįkyrus, su dalele ironijos, nes egzistuoja ir bosniškas, kuris gerokai graužia akis). Apsivožkit! Užsikabinu sau medalį už adaptaciją. Galbūt įdomu stebėti, kaip čiupinėju čionykštį orą per atstumą, bet turizmas vargina. Sunku rašyti apie kasdienybę, bet Skvarnavičiūtė ne iš cukraus (ji iš mielių) – laikysiu savo lietuviškas akis atmerktas, ir Dieve padėk man parašyti viską, kas atsispindi jose.
Kova už būvį
Negali Skvarnavičiūtė atsidurti kur viešpatauja taika ir ramybė. Makalynės indikatorių matyt turiu. Galėtų jis pasirašyt bendradarbiavimo sutartį su mano sąžine, nes ji tikrai nepadeda nesukti sau galvos dėl bosniško požiūrio į reikalus, susijusius su darbu.
Kokį velnią aš čia dirbu? Ok, dabar visi, kas yra matę mane dirbančią kompiuteriu, atsisėda patogiai, išsijuosia diržus ir įkvepia oro: vedu interneto kursus suaugusiems. Čia Samir pasiūlymas. Pirma, žinoma, atsisakiau – naudojuosi internetu, bet tikrai neturiu kompetencijos mokyti kitus. Tačiau taip maniau tik aš. Sutikau pabandyti (Jaunimo centras pinigų neturi, ir jei savanoris veda užsiemimą, visos įplaukos iš dalyvių lieka centre), jei nepavyks, rasim kitą vadovą.
Taigi. Kursai interneto, o ne kompiuterio pagrindų. Bet kur tau bosnis skaitys tokias smulkmenas. Susirinko 6 žmonės. Visi vidutinio amžiaus, išskyrus vieną dvylikos metų berniuką. Dar vienuolė, stomatologė, ekonomistė, namų šeimininkė ir nelabai aiškus vyriškis. Ir žinoma, nei vienas net pelės dorai nevaldo, ką jau kalbėti apie kitus darbo kompiuteriu įgūdžius… Ir dauguma turi mano amžiaus vaikų, kurie neturi kantrybės juos mokyti. Kol kas sekasi neblogai, judam į priekį, o ir dalyviai nesiskundžia. Dar paminėtina, kad kursus vedu tik serbų – kroatų kalba. Ir mano mokiniai jau kartais atsiunčia man žinutę el. paštu!
Dar mes (aš ir Samir, kad jį kur) rašom jaunimo įdarbinimo turizmo sektoriuje projektą, ir kitą savaitę keliausim į Kosovą jo pristatyti donorams. Žinoma, neapsieita be kruvinų logikos ir bosnio susirėmimų.
Šveicarijos darbo fondas, kuris paskelbė konkursą jaunimo įdarbinimo projektams Vakarų Balkanuose, atrino po penkis kandidatus iš Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Kosovo. O toliau visai išmintingai nusprendė surengti konferenciją ir leisti dalyviams patiems nuspręsti, kuris projektas iš kiekvienos šalies bus finansuotas. Taigi, bosnia ir serbai renka Kosovo nugalėtoją ir taip toliau. Kokią audrą tai sukėlė jautrioje mano šefo sieloje… Užuot jautęsis dėkingas už suteiktą galimybę, jis buvo išduotas, užuot džiaugusis, kad gali prisidėti prie lėšų skirstymo regione, kaltino šveicarus konflikto kurstymu. Jis mieliau būtų vertinamas donorų komisijos, kuri yra bent jau kompetentinga, nes „ką galiu žinoti ar pakankamai išsilavinęs yra serbas, kuris spręs mano projekto likimą“. Ir dar tai suris net 3 dienas brangaus jo laiko. Ir žinoma, sprendimui, kas iš organizacijos, kurioje be jo paties yra dar dvi darbuotojos (projektų vadybininkė ir programų koordinatorė) bei dvi savanorės, o vienintelis žmogus, įtrauktas į projekto rašymą esu aš, keliaus su juo į tą konferenciją Kosove, prireikė trijų savaičių…
Dar yra kino kursai jaunimui. O jaunimas mokosi, žaidžia futbolą, groja klarnetais, turi vaikiną, padeda savo musulmonams tėvams gaminti rakiją (!) ir turi daug kitų neatideliotinų darbų. Ir dar mėgsta Holivudą su visa jo estetika, semiotika ir semantika. Na, bet bent jau mėgsta.
Ir Balkanų kino vakarai dar yra. Kartais žmogus dirbi kokį darbą, kuris tau baisiai nesiseka, bet labai patinka, ir džiaugies. Taip ir su tais kino vakarais. Kas savaitę miestas išklijuotas plakatais, pranešimai išpantinti per radiją, skelbimai patalpinti miesto ir jaunimo centro interneto svetainėse bei socialiniuose tinkluose – ir nieko. Vienintėliai lankytojai – tie patys, su kuriais po filmo einam kavos… Apie rimtus regione pagamintus filmus nė nekalbam – dramų čia nemėgsta, nuo karo pavargo. Rodom lengvesnį žanrą, bet pasisekimo jis irgi neturi. Žmonės nepratę prie kino filmo žiūrėjimo kaip socializacijos proceso dalies. Bet ne jų tai kaltė… O vietinėje videotekoje vyrukas buvo labiau nustebęs kad aš TIKRAI nemėgstu siaubo trilerių ir spec. efektais išdailintų pasaulio pabaigų, nei kad esu iš Lietuvos.
Dar kartais tenka ką nors pavaduoti ir dirbti su visai mažais bosniais mokyklėlėje. Ir nori žmogus praskaidrinti vaikučiams įtemprą priešimo procesą gražia vaikų muziką -tikslinė grupė: asmenys nuo trejų iki šešerių metų. Bandai žmogus numalšinti nepasitekinimo garsais ir turiniu bangą pasitelkdamas klasiką (kamon, juk visi maži ir dideli vaikai mėgsta Disnėjaus filmų muziką), o vaikučiai tau nusisukus patys susijutūbina turbo – folk‘o gabaliuką ir toliau paišo digimonus, sklandžiai dainuodami dainos tekstą apie emociškai skausmingus nepilnamečių intymius santykius kartu su bankanų diva. Dieve, atvežk Atgają (ar bent jau Tele Bim Bam į Bosniją. Prašau…
Kiti reikalai
Dar švenčiam šventes vietines ir turim daug laisvadienių, todėl keliaujam į Mostaro miestą pas kitus savanorius. Ir dar važiuosiu kitą savaitę į Sarajevą, į “atvykimo” seminarą. O nė jam nepasibaigus tiesiai iš ten – į Kosovą. Ir man tai baisiai patinka. Dar čia buvo daug futbolo ir aistrų, dėl futbolo taip pat. Dar kartais išdrįstam kalbėti telefonu bosniškai, o visai dažnai išdrįstam ilgai gerti kavą tik bosniškai. Ir kartais klausomės kaip bosniai groja gitaromis ir dainuoja seną jugoslavišką roką senoje gimnazijoje be elektros, bet su žvakėmis ir krosnimi. Ir dar turim svečių iš Vokietijos. Bet pirma reikia truputį pasenti ir vėliau papasakoti apie visa tai plačiau.
Nuotraukos: http://picasaweb.google.com/melynasaitvaras
Šlampa batai, o paltą dažniausiai nusiimu tik užkūrusi ugnį krosnelėje. Kartais nei iš šio, ne iš to pasirodo saulė ir erzina, primindama kokią ilgą ir gražią turėjome vasarą. Kalnai, gaubiantys upės Vrbas slėnį, kuriame ir verda mažytis mūsų gyvenimas, po truputį ima gelsti ir rausti. Viršūnes gaubia tirštas rūkas – neįmanoma įžiūrėti nieko už artimiausio kalno. Bet galima numanyti, kad ten turbūt yra kitas kalnas.
Tai panašu į kasdienę Bosnijos, su kuria susiduriu aš, filosofiją. Man tai kartais panašus į lengvą šizofreniją – žmonės čia tarsi ignoruoja dalį akivaizdžios informacijos, sąmoningai apsimeta, kad nereikia apgalvoti bent vienos dienos į priekį. Tai visai patogu, ir gal net galėčiau prie to priprasti, bet dabar jaučiuosi per giliai sužalota “priežasčių ir pasekmių“ gyvenimo bei mąstymo modelio.
Neateiti į būrelį ar repeticiją dėl to, ką tą dieną visi jaučiasi mieguisti atrodo normalu ir suprantama net mano organizacijos vadovui – Samir buvo labai nustebęs, kad šeštadienį į kino būrelį susirinko net trys iš septynių dalyvių. Tėvams atrodo normalu ir suprantama po pirmo mėnesio nebemokėti simbolinės sumos už vaiko lankomą užsiėmimą. Tuomet viena nusivylusi jauna šokių mokytoja ir dvi apstulbusios savanorės vykdo Jaunimo centro palaimintą politiką, ir siunčia penkiolika mergaičių namo. Kitą kartą penkiolika mergaičių atneša mėnesio mokestį ir šoka toliau. O savanorės ima suprasti, kodėl valstybė, kurios piliečiai yra penkiolikos mergaičių tėvai, turi ir dar kurį laiką turės bėdų su švietimu ir ekonomika.
Pajutau, kad veikla su kino jaunimėlių einasi sėkmingai, animacijai taip pat viskas parengta. Todėl vis dažniau ėmiau pagauti save nieko doro neveikiančią, ypač vakaro programos metu. Norėjau pasikalbėti su Samir, nes man atrodė, kad jau pats laikas man būti įtrauktai į turizmo vystymo programą, todėl paprašiau jo skirti man laiko. Buvau nustebinta, jie su Binela sureagavo labai rimtai ir greitai – tą pačią dieną nuėjome kavos (kodėl jiems atrodo kad geriau kalbėtis apie darbo reikalus cigarečių dūmų ir trankios muzikos pritvinkusioje kavinėje, o ne ofise, man turbūt visada liks paslaptimi). Jie abu išplėtė akis, išgirdę, kad man atrodo, kad dabar nieko doro neveikiu ir norėčiau daugiau užimtumo darbo metu. Sakė, kad niekada nebuvo susidūrę su tokiu savanorio nuoširdumu. Na, išties, man nebūtų sunku toliau kyboti kur nors socialiniuose tinkluose ar skaityti įdomius straipsnius – niekas to nepastebėtų. Bet ne to čia atvažiavau.
Sutarėme, kad man tikrai nėra ką veikti vakarais ofise, todėl dabar mano darbo laikas bus nuo ryto iki popietės (anksčiau turėdavau 3-4 valandų pertrauką). Jau kitą dieną susipažinau su turizmo projektu. Įdomu. Taigi visai džiaugiuos mūsų pokalbiu.
Deja, jo metu Samir nepavyko išvengti kalbų apie kitą savanorę Katariną ir vadybininkę Mariną, jos atsakingos už vakaro programą. Man labai nepatiko, kad jis aptarė merginų darbą joms nesant – tarsi to būtų maža, leido man suprasti, kad nėra patenkintas jomis, jų pasyvumu, prašė remti jas idėjomis. Visiškai sutinku, tų vakaro programų metu jos tesėdi ofise, ir per tą laiką galima būtų sugalvoti daug smagių dalykų, bet mandagiai Samir pasakiau, kad prižiūrėti jų ar kurti joms planų, ką galima nuveikti, neketinu. Tikiuosi panašios kalbos apie kitus žmones nepasikartos.
Šiandien Mato paklausė manęs, ar man patinka gyventi Bosnijoje, ar priimtinas toks gyvenimo būdas. Atsakiau jam, kad taip, man čia patinka. Man patinka aplinka, oras, žmonės. O tuo, kad kai kurie dalykai organizacijoje mane erzina, džiaugiuosi – vadinasi, pagaliau imu gyventi tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Vos man atvykus į Jajce, Jaunimo centras sulaukė Medijų edukacijos centro kvietimo dviems dalyviams atvykti į „Animate it“ mokymus Serbijoje. Buvo prašoma atsakyti „asap“, bet žinoma Jaunimo centras nė nemanė to daryti. Katarina primindavo apie tai Binelai beveik kasdien, o man tai buvo tikra kančia, nes Medijų edukacijų centro Serbijoje vadovą, poną Miomir, pažįstu gana seniai. Iš tiesų toks „gumos tempimas“ yra labai geras Jaunimo centro darbo principo pavyzdys – kitos organizacijos (šiuo atveju MEC ir ponas Miomir, kelis kartus surengę kino dirbtuves Jajce jaunimui ir visada kviečiantys dalyvauti jų rengiamuose mokymuose) jiems suteikia galimybę bendradarbiauti, tačiau Jaunimo centras, neatsakydami iš karto, vis rizikuoja prarasti partnerių pasitikėjimą.
Taigi, likus mažiau nei dviems savaitėms iki mokymų, Binela pasakė kad reikėtų pagalvoti, ką galima siųsti, nes skelbti viešą kandidatų registraciją per vėlu. Reikalvimai dalyviams buvo amžius nuo 18 iki 30+, ir anglų kalbos žinios. Taip pat dalyviai turėjo būti jaunimo lyderiai arba jauni edukatoriai, dirbantys su vaikais ir jaunimu medijų raštingumo srityje. Vadinasi, teikiant prioritetą (juk „viešą atranką skelbti per vėlu“) nuolatiniams jaunimo centro medijų programų dalyviams, galėjome rinktis iš dviejų pilnamečių vyrukų (kurių vienas dar moksleivis, o kitas vos kalba angliškai) ir manęs. Dar viena svarbi detalė – dalyvavimas, apgyvendinimas ir maitinimas nemokamas, tačiau deleguojamas dalyvis turi pats sumokėti kelionės išlaidas – apie 50 eurų. Samed, kandidatas, prastai kalbantis angliškai, negalėjo mokėti už kelionę, todėl likau aš. Keista ta Jaunimo centro pozicija, siųsti vienintelį tikslinės mokymų grupės atstovą į dirbtuves tik kraštutiniu atveju… Bet kuriuo atveju, labai džiaugiausi, kad vykstu, nes dirbtuvės atrodė tikrai įdomios, o be to, kiekvienas bendradarbiavimas su MEC ir ponu Miomir čia yra labai naudingas dalykas.
Ankstų ketvirtadienio rytą išvykau iš Jajce į Banją Luką, Respublikos Srpskos sostinę. Autobusas iš Jajce vėlavo valandą, bet sulaukusi jo, važiavau tokiu kvapą gniaužiančiu keliu, apie kurį turbūt neverta rašyti – prie lietuviško peizažo pratusiai mano akiai milžiniškos miškais apaugusios uolos, žydrai žalios upės ir vidury kalno išgręžti tuneliai darė didžiulį įspūdį.
Banja Lukos autobusų stotyje tikrai dirba patys maloniausi pasaulyje žmonės – kiekvieną kartą paklausus, kur yra viena ar kita vieta (su užrašais jiems sekasi prasčiau nei su darbuotojais), man ne nurodydavo kryptį, o palydėdavo. Ir dar sunkią kuprinę nunešdavo. Iš ten išvykau į Belgradą, Serbiją. Beje, vos atvykus į Respubliką Srpską, kelias ir kraštovaizdis pasikeitė – lygūs laukai, kalnai stūkso tik tolumoje.
Vieną akimirką šiek tiek sutrikau – tikėjausi, kad vykdama į Serbiją, kirsiu Bosnijos ir Hercegovinos ir Serbijos sieną, tačiau patikrinęs mano pasą, pareigūnas pasveikino atvykus į… Kroatiją. Matyt gyvenimas Balkanuos mane kiek paveikė – Lietuvoje būčiau puolusi klausti vairuotojo, kas čia vyksta, ar tikrai šis autobusas vyksta į Belgradą, o čia aš tiesiog ramiai grožėjausi Kroatijos vaizdais ir laukiau, kur dar šiandien nukeliausiu. Žinoma, po kelių valandų kirtome Kroatijos – Serbijos sieną, o dar po kelių valandų atvykome į Belgradą. Pasirodo, iš Banja Lukos keliaujant į Belgradą, trumpesnis yra kelias per Kroatiją.
Serbijos sostinė pasitiko mane gana svetingai – vos išlipus iš autobuso mane susirado Miomir asistentė Sunčica, o dr po kelių minučių prie mūsų prisjungė vaikinai iš Makedonijos bei Hristina iš Belgrado. Jos dėka kelionė mikroautobusu į užmiestį tapo man puikia ekskursija po Baltąjį Miestą. Jis išties gražus ir man patiko (supratau, kad net po nepilno mėnesio, praleisto mažame Jajce aš pasiilgau didmiesčio). Iš Hristinos sulaukiau kvietimo būtinai aplankyti Belgradą ir pamatyti jį ne tik pro autobuso langą Balandį – sakoma, kad tuomet šiame mieste dedasi kažkas nepaprasto. Pasistengsiu būtinai čia dar atvykti.
Mano improvizuota gidė Hristina papasakojo, kad vykstame į Vojvodinos regioną, garsų dėl aukšto išsivystymo lygio, žemės ūkio ir vis dar jaučiamos Austrijos-Vengrijos imperijos įtakos. Jie viso to nežinočiau, būčiau tiesiog nustebusi – lygūs lygutėliai laukai be medžių ir ideali horizonto linija hipnotizuoja ne mažiau nei Bosniški kalnai.
Sėkmingai pasiekėme Bečej, kūrybinių dirbtuvių vietą. Pirmoji vakarienė, susipažinimas su dalyviais ir lektoriumi, ponu Erlingu Eriksonu iš Švedijos. Dalyvavo grupės iš Makedonijos, Albanijos, Bosnijos ir Serbijos, tačiau tarp jų atsidūriau aš, „originally from Lithuania“, mergina iš paslaptinos šalies, vadinamos Isle of Man, mergina iš Švedijos, ir Hristina, daugiau laiko praleidžianti Barselonoje nei Belgrade. Taigi turėjome visai smagų kultūrų kokteilį.
Pats miestelis labai simpatiškas – žinoma, nei vieno kalno, dvi gražios bažnyčios – serbų ortodoksų ir katalikų, gatvės tiesios kaip strėlės. Gal dėl to čia tvyro keista perdėto tvarkingumo ir griežtumo atmosfera – serbai pasakojo, kad Vojvodina pirmauja Serbijoje pagal savižudybių skaičių. Bet mūsų viešnagės metu vyko daugybė renginių, skirtų Balkanų vaikų savaitei, todėl nuotaika tvyrojo visai smagi. Veinas keistesnių dalykų – miesto centre, aiškteje stovi garsiakalbiai, iš kurių nuolat sklinda radijo garsai! Balkanų ipod versija :). Mus nuolat globojo miestelio meras. Kad jis meras ir šiaip garsus politikas aš sužinojau ne iš karto, ir buvau nustebinta, nes jis buvo labai malonus, ir pasitaikius progai labai įdomiai pasakojo apie Bečej ir Vojvodiną. Ir nuoširdžiai žavėjosi mūsų animacija :).
Dirbtuvės vadinosi „Animate it! in Western Balkans“ ir buvo skirtos supažindinti jaunimo edukatorius su pono E. Eriksono sukurtu animacijos metodu „The Box“. Tai išties tėra paprasta aplikacinė animacija, bet p. Eriksonas jau dvidešimt penkerius metus sėkmingai keliauja su savo dėžėmis po mokyklas ir jaunimo centrus visame pasaulyje. Dėžė – patogi konstrukcija kamerai įtaisyti ir objektams judinti. Prijungus televizorių ar kompiuterį prie kameros ir įdavus pultelį su raudonu mygtuku mažieji animatoriai pamato savo darbo rezultatus akimirksniu. Pagrindinė užduotis – pateikti Viską kiek įmanoma paprasčiau, patraukliau. Švedijos Institutas, projekto partneris, vieną dėžę padovanojo ir Jajce Jaunimo centrui (įdomiai su ja keliavau atgal – dėkui puikiesiems Banja Lukos autobusų stoties darbuotojams). Manau, tikrai taikysiu šį animavimo metodą Jaunimo centre, gal net pavyks surengti nedideles dirbtuves.
Taigi, visą savaitę animavome – paišėme, karpėme, judinome ir fotografavome. Dirbau komandoje su dviem makedoniečiais ir Hristina. Pasaulis tikrai mažas – tie vyrukai atstovauja tą pačią organizaciją Skopje, kurioje dabar savanoriauja kitas lietuvis Tomas (jo blog’as – http://nedarbas.wordpress.com)!
Sukūrėme visai smagų filmuką „Coffeeunication“ – čia, žinoma, balkanietiškos komuniacijos prie kavos įtaka. Dirbtuvės vyko miesto teatro pastate, kuriame įsikūręs ir žiūrovų klubas – nuostabi bohemiška kavinė, su senomis afišomis ir staliukais iš senų Singer siuvimo mašinų… Vilniaus „Cafe de Paris“ stilius ir atmosfera, dar pagardinta balnakietiško „atsipūtimo“ – jie tai vadina tiesiog „opušteno“. Dar smagu paminėti, kad bveeik visas viešas erdves Bečej dengia nemokamas bevielis internetas – gana įspūdinga, kaip miesteliui su 30 tūkstančių gyventojų. Ech, norėčiau tą barą pasiimti su savim į Jajce :).
Pradžioje mane ši darbo atmosfera labiau gąsdino, nei džiugino – kino dirbtuves esu pratusi matyti kiek griežtesnes ir nepraleidžiant pusę dienos bare. Manau, panašiai jautėsi ir p. Eriksonas. Bet mūsų abiejų nuostabai, darbo ir mokymosi procesas vyko, ir net labai sėkmingai.
Man ši savaitė buvo tikrai malonus netikėtumas – kūrybinis ir edukacinis procesas, dalyviai ir organizatoriai, kava, maistas ir gyvenimo sąlygos buvo puikūs. Jautėmės tikrais Bečej ir Miomir svečiais – be dirbtuvių dar turėjome ekskusiją į prie Bečej esančią pilį ir žirgyną, buvom kalbinami MEC blogui. Aš buvau žinoma jauniausia iš visų dalyvių (toks jau turbūt mano likimas…), bet visai gerai jaučiausi. Buvau vienintelė, prieš tai bandžiusi animuoti. Labai malonus buvo ir šiltas dalyvių bendravimas, kai kuriuos greičiausiai aplankysiu. Smagu – visi iki vieno atsikėlė (arba kitaip tariant padėjo sulaukti) penktą ryto, kai merginos iš Albanijos ir aš turėjome išvykti atgal į Belgradą. Vykome taksi, 55 eurai į vieną pusę – gera būti Miomir viešnia :).
Savaitės pabaigoje Serbijoje subjuro oras – kelios dienos lietaus ir šalčio buvo, ko gero, pats nemaloniausias dalykas. Nors Bečej akimirksniu įjungė centrinį šildymą. Taip pat mane pasiekė žinia apie pirmąjį sniegą Jajce.
Namai pasitiko mane be pūgos, bet snieguotomis kalnų viršūnėmis. Dabar jaučiuosi kaip ant sparnų – į Jajce grįžau pasisėmusi naujų idėjų ir jėgų. Einu atsinešti malkų :).
Nuotraukų galerija: http://picasaweb.google.lt/melynasaitvaras/AnimacijaSerbijojeNuotraukosManoIrSandosSejdinovic?authkey=Gv1sRgCKK2k5ni4dXWLQ#
Pastarosiomis dienomis sulaukiau keleto grasinančių užuominų, kad jau reikėtų naujo blogo įrašo. Ir pati tai puikiai suprantu, bet jaučiausi taip, tarsi betkokia įspūdžių refleksija keltų pavojų mano pakankamai ramiai būsenai. Tačiau ši nuotaika praėjo, ir mielai dalinuosi savo „polako“ gyvenimo čia ypatumais.
Kalba
Bėga savaitės. Kompiuteryje įjungtas bosnių kalbos pasirinkimas, tik dėl dviejų simbolių, kurių nėra lietuvių kalboje – đ ir ć. Kalbos pamokos – 2 kartus į savaitę, po pusantros valandos. Mano mokytoja Marina – vokiečių kalbos mokytoja, bet man dėsto vartodama anglų. Tikiuosi kuo greičiau praplėsti savo žodyną – kalba man atrodo visai įkandama (mano kambariokei Katarinai ši kalba atrodo pati sunkiausia pasaulyje, nors ji laisvai kalba angliškai, vokiškai, šiek tiek ispaniškai ir net kiniškai, tačiau bosnių jai – pirmoji iš slavų grupės), žmonės čia bendrauti nusiteikę, su jaunimėliu reikės kalbėti jiems kuo geriau suprantama kalba. Labai trūksta žodžių net ir paprastiems pokalbiams, bet nepaisant to, jie vyksta nuolat – viena iš bendradarbių beveik nekalba (arba tiesiog tingi) angliškai, todėl tenka prisiminti visą pamokų turinį. Labai daug lemia žmonių nusiteikimas, kokia kalba komunikuos – mūsų namo šeimininkas Mato man sėdint balkonėlyje vis paklausia, apie ką aš galvoju, arba pasidalina žiniomis, į kokį pusfinalį pateko Lietuvos sportininkai ir panašiai. Apie jokius buitinius plepalus net minties nėra – viskas iš esmės, ir vietine kalba. Ir aš jam visada atsakau, nors ne visada pati suprantu kaip… :).
Įvardyti tą „vietinę kalbą“ yra gana sudėtinga. Tai priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Mato ir Lilia – kroatai, su jais kalbame kroatų kalba, ir jie katalikai. Visi Jaunimo centro darbuotojai – bosniai, tad ir kalba yra bosnių, o religija – musulmonų. Dar gali sutikti serbų – kalba, žinoma, irgi serbų, o religija – pravoslavų. Jei netyčia nežinai, kas per vienas yra tavo pašnekovas, geriau laikytis „paprastosios diplomatijos“ – „aš mokausi JŪSŲ kalbos“.
Minėtos kultūrų ir religijų įvairovės nesigirdi kalboje – iš tiesų jie visi vartoją tą pačią, skiriasi vos vienas kitas žodis. Visai kitokią atmosferą sukuria katalikų bažnyčios varpai ir musulmonų šventiko giesmė. Varpai – kas valandą, šventikas – keturis kartus per dieną. Garsas iš mečečių sklinda ne pagal laikrodį, o pagal saulę, todėl retkarčiais jie sutampa. Nors įpratę ir prie varpų, ir prie šventiko giesmės, žmonės stabteli pasiklausyti šitos sintezės. Aš sakyčiau, kad tokia situacija labai gerai atspindi Jajce istoriją – musulmonai su krikščionimis, bosniai su kroatais ir serbais čia gyveno ir sugyveno visada. Per karą buvo visiškai okupuotas Serbijos kariuomenės (beveik visi gyventojai pasitraukė į vakarus keleriems metams, labai daug jų ten ir liko), nes tai pirmasis didesnis Bosnijos miestas nuo Respublikos Srpskos.
Bairam
Musulmonai nevalgo kiaulienos ir negeria alkoholio – tokia yra visiems žinoma teorija. Bet čia, Bosnijoje, religija ėmė nuolaidžiauti temperamentui ir gyvenimo būdui, todėl didelė dalis čia gyvenančių musulmonų nėra religingi. Jie vartoja alkoholį ir nesimeldžia penkis kartus į dieną. Šiek tiek griežtesni sau jie tampa tik per šventąjį mėnesį ramadaną (kurio metu islamą išpažįstantys žmonės negali valgyti ir gerti nuo aušros iki saulėlydžio).
Tačiau ramadano pabaigą čia švenčia visi – net ir nemusulmonai, juk tai dar viena progra švęsti! Šventė vadinama Bairam, trunka apie tris dienas (todėl mano pirmoji darbo savaitė čia ir prasidėjo nuo išeiginės). Sveikinimas „Bairam Šerif Mubarek Olsun“ skamba visur, žmonės pasipuošę ir daug valgo. O vakare visos linksmybės persikelia į barus. Mes su Marina, kalbos mokytoja, buvome populiariausiame vietos bare „City“. Pilna žmonių, visi išsipuošę lietuviškų išleistuvių stiliumi, groja gyva muzika. O ta muzika… tai vietinių vadinamas „turbo – folk‘as“, arba „narodna“. Kitaip tariant, estradinė pop muzika su balkaniškais motyvais. Čia abejingų jai nėra – žmonės dievina arba negali pakęsti šio stiliaus. Arba gyvenimo būdo J. „City“ įsitikinau, kad man draudimo rūkyti viešose vietose nebuvimas sukelia kultūrinį šoką… bet nepaisant to, mums su Katarina buvo visai smagu ir egzotiška, o be to, šita muzika yra sutverta šokiams!
Darbas
Po Bairam labai lėtai, bet visgi vyksta darbas. Na, bent jau teoriškai. Šį sunkiai bosniams suprantamą procesą (darbą) dar stabdo ir kraustymasis. Valstybė visiškai neremia neformalaus ugdymo ir nepalaiko jo idėjų, todėl Jajce mieste, kur yra daugybė tuščių patalpų, pavydzžiui, kultūros namai arba mokykla, Jaunimo centras turi nuomotis patalpas iš privačių savininkų. Ieškant kuo pigesnio varianto, kraustomasi dažnai, ir į tai reaguojamą kaip į natūralų procesą. Liūdna, kad vietoj prieš tai turėtų 8 kambarių užsiėmimams, JC dabar tenkinasi vienu kambariu administracijai ir vienu kambariu užsiėmimams.
Mūsų, savanorių, užduotis šią savaitę ir buvo perkraustyti tą kambarį. Todėl labai daug pabendravusios su Kemo (taip visi vadina Smir tėvą Mahometą), kuris mums maloniai gelbėjo visokiuose konstravimo ir gręžimo darbuose, gražiai tą kambarį įrengėme. Pagrindinė ten dabar vykstanti veikla – šokiai įvairaus amžiaus mergaitėms. Dauguma jų gyvena toje pačioje gatvėje, todėl noriai bendraujančių vietine kalba žmonių ratas labai sparčiai plečiasi.
Taigi, savaitės pradžioje turėjau kelis darbinius kavogerius ir vienus pietus (nacionalinė virtuvė – „čevapi“), kurių metu su Binela ir Samir daug kalbėjomės apie mano būsimą veiklą. Kaip ir norėjau, bandysiu vykdyti medijų edukacijos programą – šioje veikloje man palikta labai daug laisvės, taigi nusprendžiau pirma išsiaiškinti kokie yra mano tikslinės auditorijos – vietinio jaunimo, o ypač tų, kurie dalyvavo kino dirbtuvėse prieš tai, lūkesčiai.
Pirmasis susitikimas praėjo nebosniškai sklandžiai – visi atėjo laiku, o rezultatai mane labai nustebino. Organizacijoje man sakė, kad Jaunimo centre savaitgalį nevyksta užsiėmimai, nes vietinis jaunimas nė už ką nenori savaitgalį veikti kažką prasmingo. Taip pat įspėjo, kad veikiausiai tie reguliarūs susitikimai „apie kiną“ bus neilgesni nei valanda per savaitę. Visiems (kolkas 7 dalyviai) susirinkus, pasiūliau jiems patiems nurodyti pageidaujamą užsiėmimų apimtį ir laiką. Ir jie pasirinko keturias valandas šeštadienį J. Labai džiaugiuosi, nes akivaizdu, kad čia jauni žmonės turi didelių bėdų su motyvacija. Bet nededu labai daug vilčių – judantys vaizdai jiems yra nauja sritis, aš nekalbu jų gimtąja kalba, o aplinka jų niekaip neskatina eiti ir kažką daryti, todėl manau kad ateityje šią grupę suburti nebus lengva.
Kita organizacijos numatyta mano veiklos sritis – jaunimo turizmo programos vystymas. JC turi didelių ambicijų ateityje pavirti jaunimo turizmo informacijos centru, bet Jajce net neturi gero žemėlapio, ką jau kalbėti apie kokią nors informacinę bazę. Man tai atrodo visai įdomu, nes nesu dariusi nieko panašaus, o be to, tai suteiks galimybę geriau pažinti Jajce ir jo apylinkes.
Fotosvajonės
Paskutinis daiktas, kurį pasiėmiau prieš iškeliaudama čia, buvo senas juostinis fotoaparatas „Zenit“. Maniau, kad jei pasiseks, lapkritį Sarajeve nusipirksiu juostelių ir pabandysiu fotografuoti. Todėl maloniai nustebau tiesiai priešais JC išvydusi „Foto Željko“ – fotolaboratoriją. Jos savininkas – labai malonus pagyenęs vyras, dažnai užeinantis pasisveikinti. Tuo mano fotografiniai nuotykiai nesibaigė (tikiuosi…). Čia Bosnija, todėl mano organizacija nelabai nustebo, kai kraustydamiesi radom vokišką juostinį fotoaparatą su visa komplektacija… Jie tiesiog pamiršo, kad tokį daiktą turi. Užėjęs ponas „FotoŽeljko“ jį pastebėjo, o taip pat ir mano susižavėjimą šituo radiniu. Pasakė, kad užeičiau – pamokysiąs kaip su juo elgtis. Taigi dar vienas motyvas kuo greičiau mokytis kalbos!
Atostogos
Imu priprasti prie šios vietos, žmonių, bet vis dar jaučiuosi tarsi atostogaudama – apylinkės labai gražios, ir oras kolkas geras. Vietiniai sako, kad seniai nematė tokio gražaus rudens – labai ačiū, kad toks jis išpuolė būtent šiemet J. Kur pažvelgsi, ten kalnai, medžiai, gatvės grįstos akmenimis, miestą juosia didžiulė XV a. apsauginė siena. Jajce išsidėstęs aplink didelę tvirtovę, kuri pastatyta ant aukšto kalno, čia teka dvi upės, jų susijungimo vietoje – krioklys. Savaitgalį lipome į Jajce tvirtovę – iš ten geriausia miesto panorama. Tie kalnai kažkaip veikia ir nuotaiką – neveltui pagrindinė gyvenimo čia taisyklė viską daryti „polako“ – ramiai.
Pro mano langą matosi kitoje mieto pusėje esančios musulmonų kapinės – kalno šlaitas, nusėtas baltais stulpeliais. Vaizdas iš arčiau taip pat įspūdingas – daug baltų nedidelių minareto formos stulpelių miesto panoramos fone… Graži vieta ilsėtis.
Šalia kapinių, beveik ant kelio senukas ganė ožkas, kurios man pasirodė labai fotogeniškos. Truputį pasišnekėjom su jų šeimininku – trečias klausimas tradiciškai buvo „ar nori čia ištekėti?“. Man kolkas dar juokinga, bet Katarinai, kuri čia jau kelis mėnesius – nebe :).
Seneliai
Dabar man čia gera, kolkas vienintelis šito laiko ir vietos minusas, kad toli yra tėvai, draugai. Tai pirmasis mano ilgesnis išsiskyrimas su jais, taigi išbandymas tenka abiems pusėms.
Bet čia yra du žmonės, kurie labai stengiasi apgaubti tikrai tėvišku rūpesčiu – tai mūsų namo šeimininkai Lilia ir Mato. Katarinos ir mano boniški seneliai:). Organizacija moka jiems už buto nuomą, bet tai, ką jie iš tiesų mums suteikia, yra neįkainojama. Šviežios daržovės, naminė duona, šlepetės, kai pamato balkone basą, kantrus pokalbis su ženklais, kad suprastum, naujienos apie Lietuvos sporto pasiekimus, visoks kitoks neįkyrus dėmesys… Labai mieli ir šilti žmonės, mums pasisekė .
Lilia – siuvėja, bet dabar nebedirba, todėl labai noriai ir sėkmingai šeimininkauja virtuvėje – viskas, ką ji pagamina yra labai skanu. Ir žinoma jos nuomojamo buto virtuvė yra puikiai pritaikyta maisto gaminimui! Galbūt todėl (o gal dėl to, kad maisto produktai čia, o ypač daržovės čia tokios skanios ir pigios) manyje prabudo netikėtas noras gaminti. Katarina tuo labai džiaugiasi, o aš realizuoju savo kulinarines fantazijas. O be to, galiu pyragais su Lilia apsikeisti, ji sakė, kad skanu. Tai suteikia pasitikėjimo savimi.
Katarina
Rugsėjo 28 – ąją mano kambariokė Katharina šventė savo dvidešimtąjį gimtadienį. Vyko intensyvus kraustymasis, todėl kaip ir tikėjausi, labai daug dėmesio organizacijoje ji nesulaukė. Jaučiausi atsakinga už tai kad ji „pajaustų“ savo gimtadienį, todėl buvo ir tortas su 20 žvakelių, ir vakarienė jai patinkančioje picerijoje.
Pradžioje maniau, kad man bus gana sunku su ja gyventi – atrodė labai rami, gal net nuobodoka. Tačiau dabar džiaugiuosi – ji yra žmogus, su kuriuo bendrauju čia daugiausiai, ir manau mums visai gerai sekasi – ji turi gerą humoro jausmą, aš stengiuosi skaniai gamintiJ. Tiesą sakant, man didesnį kultūrinį šoką sukelia ne Bosnija (tai posovietinė šalis, kaip ir Lietuva), o Katarinos pasakojimai apie jos šalį. Ji yra iš Vakarų Vokietijos. Anksčiau maniau, kad Berlyno siena yra praeitis ir nebeveikia vokiečių gyvenimo, tačiau taip nėra. Skirtumas tarp rytų ir vakarų didžiulis, vakarų gyventojams rytai (ne tik Vokietija, bet visi rytų Europos šalys) yra visiška terra incognita. Tai suprantama, bet aš vis vien labai neigiamai nustebinta dėl tokio skeptiško vokiečių požiūrio. Džiaugiuosi, kad nors Katarina užaugo tarp daugybės stereotipų apie rytus, ji atvira visoms kultūroms ir nedemonstruoja neapykantos rytams. Na, o Lietuva, palyginus su Bosnija, yra vakarų valstybėJ. Taip pat smagu bendrauti su ja, nes tobulinu savo anglų kalbos įgūdžius – mano kambariokė praleido metus JAV pagal moksleivių mainų programą ir labai gerai kalba angliškai.
Tačiau yra dalykų, kuriuose mano „rytų“ patirtis labai naudinga – pavyzdžiui, šildymas. Savo butą šildome malkomis, ir man tai visai suprantama bei paprasta – kaip kaime. Tuo tarpu Katarina čia pirmą kartą gyvenime… uždegė degtuką! Ir pamatė kaip „priversti malkas degti“. Ir netgi išmoko kortomis žaisti „Durnių“, kuris jai, beje, patiko.
Nuotraukos – čia: http://picasaweb.google.com/melynasaitvaras/GyvenimasBosnijoje?feat=directlink
Filed under: Įspūdžiai
Jaunimo centrą („Omladinsi Centar Jajce“, todėl toliau – OC) 9.00 ryte atrakina Katarina. Tai visiškai nebūtina, nes tokiu metu čia niekas neužsuka, bet tokios darbo valandos nurodytos. Šiaip ar taip, ten yra internetas ir vien dėl to verta būti laiku.
Vėliau, maždaug iki 11.00 susirenka kiti darbuotojai: už vietinį laikraštį „Senzor“ atsakingos Amina ir Nana, jos vyras, OC vadovas Samir ir mano būsima mentorė bei OC vadybininkė Binela. Vienas kambarys su kompiuteriais – ofisas ir nedidelė salė užsiėmimams gretimame pastate ir yra OC. Dar prieš pusmetį OC turėjo aštuonis kambarius buvusioje mokykloje, bet, kaip paaiškino man Samir, vietinė valdžia iš esmės nepritaria nevyriausybinių organizacijų egzistavimui ir neskatina neformaliojo ugdymo, todėl jiems teko išsikelti į mažesnes privačias patalpas. Beje, kalbant apie patalpas – Jajce daugybė tuščių namų, biurų, parduotuvių. Daug gyvenamųjų namų liko žmonėms išsikėlus dėl karo, dabar jų niekas neprižiūri, todėl itin dažnas vaizdas – išpuoselėtų naujų namukų gatvėje stūksantis vaiduoklis.
Banke tarnautojas ilgai mane kalbino ir juokino, teiravosi kaip ir iš kur; gatvėje pamačiusi užrašą „Sladovnica „Vodopad“, paklausiau Katarinos, ar tai reiškia „Konditerija „krioklys“ – ir tą pačią akimirką trys praeiviai man šūktelėjo „taip!”. Samir sako, kad toks žmonių elgesys yra labai įprastas, vietiniai yra tikrai draugiški ir linkę bendrauti, bei kaip jis sakė, piktų kėslų paprastai neturi. Man buvo keista, kad OC, kur yra gana daug įrangos, turi tik stiklines duris. Bet darbuotojai man sakė, kad paskutinis nusikaltimas rajone, kur gyvenam (vadinasi Kozluk, taigi galima sakyti, Ožkiniai :)) buvo prieš ketverius metus. Buvo pavogtas automobilis, vagis pagautas po pusvalandžio, ir paaiškėjo, kad jis nevietinis.
Nusikalstamumas menkas, todėl didžiausias pavojus čia man kolkas yra… vietinė balta duona. Bandelės. Pyragaičiai. Rageliai. Pynutės. Labai pigu, labai šviežia, visą parą ir kokių tik nori. Viena kepykla yra prie pat namų ir parduoda dar karštą duona vakare, kai einame iš darbo. Lilia vakar taip pat iškepė mums duonos ir atnešė ją dar šiltą, o kadangi populiaru dovanoti visokias uogienes, tai galima numanyti, kaip sunku atsispirti šiems skanėstams.
Trečiadienis – turgaus diena, todėl Jajce pasitiko mane perpildytomis gatvėmis. Daugybė žmonių, gyvenimas verda. Buvau nustebinta, maniau čia tikrai nėra daug gyventojų. Manau įprastomis bus daug ramiau.
Filed under: Įspūdžiai
Praėjus kelioms valandoms po to, kai parašiau aukščiau esantį įrašą, kirtome Kroatijos – Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Pareigūnas, patikrinęs mano pasą, paklausė, ar kalbu vokiškai. Atsakiau, kad tik angliškai ir rusiškai.
Jam išėjus, vienas iš trijų (įskaitant ir mane) keleivių, pagyvenęs vyras, rusiškai paklausė manęs, iš kur aš, jei kalbu rusiškai. Šiek tiek pasikalbėjom. Jis jaunystėje mokėsi rusų kalbos, o dabar yra mokytojas – socialinis darbuotojas, ir važiuoja namo iš… Kanados. Ši maža pažintis buvo įvadu į mano Bosnijos pažinimą. Vėliau greitai įsitikinau: rusiškai Bosnijoje beveik niekas nekalba, dauguma moka vokiečių kalbą. Daugybė bosnių yra emigravę į Vokietiją, Austriją ir kažkodėl Švediją. Kai kuriuos karas nubloškė dar toliau – kaip mano pašnekovo dukterį. Į tokius miestelius kaip Jajce emigrantai grįžta vasarą, o šaltuoju metų laiku juose lieka jų tėvai ir, pavyzdžiui, vienas iš penkių brolių ar seserų. Tai visiškai masinis reiškinys. Gero išsilavinimo mokykloje negavę (taip man paaiškino Jaunimo centro koordinatorius Samiras) bosniai likus keliems mėnesiams iki atestato gavimo ima ieškoti giminių Vokietijoje ar kitur ir keliauja uždarbiauti statybose.
Autobusui sustojus kavinukėje, aš išlipau tik pramankštinti kojų, bet ponas Ivo, mano rusakalbis kelionės draugas užsisakė kavos ir pasikvietęs mane, paklausė ko norėčiau. Aš nieko nenorėjau, bet jam atrodė kitaip, todėl pasakiau, kad arbatos. Kai išgėrusi paklausiau padavėjo, kiek aš skolinga, ponas Ivo to visiškai nesuprato: „Iš taip toli pas mus keliauji, aš turiu tave bent arbata pavaišinti“.
Kitas šnekus bendrakeleivis, pusamžis vyrukas Juzu, važiavo taip pat į Jajce, bet, deja, mokėjo tik bosniškai. Komunikacijai tai, žinoma, netrukdė. Po valandos apie pirmą mano matytą žmogų iš jajce žinojau labai daug – kur, su kuo ir kaip jis gyvena, kiek metų jo vaikams, kokia jo pavardė ir kuo vardu jo žmona ir taip toliau. Svarbiausia ten visiems buvo, ar mane kas nors pasitiks, ar aš žinau kur eiti, ar manęs nereikia palydėti, pasiekus Jajce – ar man tikrai nereikia niekam paskambinti iš jų telefonų? Taip (pasitikti turėjo kita savanorė Katharina), ne, ne, ne . Ir dar plytą „Mika“ šokolado gavau… Dar likus valandai iki tikslo, prisijungė mano amžiaus vaikinukas, kuris labai efektyviai vertėjavo man į anglų kalbą ir pažėrė daug informacijos apie Bosniją, pristatė vietinę pop muziką su pavyzdžiais iš ausinuko edukaciniam momentui sustiprinti. Jaunasis Mario pasitaikė tikras diplomatas – Juzu bosniškai pasakius, kad jų šalis neturtinga ir su darbu čia prastai (tiek be vargo supratau), Mario nusišypsojo, pagalvojo ir išvertė man, kad… „Bosnija yra labai ypatinga“:). Visa šneka neapsiėjo be Juzu užuominos, kad jo aštuoniolikamečiui sūnui aš labai tikčiau (tikrai informatyvi kelionė – vienas pirmų dalykų, kuriuos man pasakė Jaunimo centre apie bendravimą su bosniais, buvo įspėjimas, kad daugumoje pokalbių su vyresniais žmonėmis sulauksiu „žinai, aš turiu tavo amžiaus sūnų…“).
Du tuneliai, ežeras ir kalnas su daugybe šviesulių – štai ir jajce autobusų stotis. Primigęs Mario staigiai stryktelėjo ir nubėgo kelti mano lagamino iš bagažinės, triskart perklausė, ar tikrai man nereikia paskambinti, ir autobusas nuvažiavo į toliau esantį miestelį.
Jajce autobusų stotyje atsidūriau pusantros valandos anksčiau, nei turėjau, todėl Katharinos ten dar nebuvo. Paskambinau jai, ir po dvidešimties minučių ji jau buvo vietoje. Per tą laiką išėjęs stoties darbuotojas (buvo apie dešimta vakaro) pasiteiravo, ar man nereik pagalbos, o mane, vieną sėdinčią tamsų vakarą Bosnijos miestelio stotyje ir žvelgiančią į šviesuliais nusėtą kalną, labai ėmė juokas – „ką aš čia veikiu???“ :).
Labai apsidžiaugiau, išvydusi Katariną – vadinasi, atvykau į tinkamą vietą ir tie žmonės, su kuriais susirašinėjau būdama Lietuvoje, tikrai egzistuoja.
Už kelių žingsių nuo stoties iš karto atsivėrė žymusis krioklys. Jis vienas iš dešimties didžiausių pasaulyje ir vienintelis, esantis miesto centre. Mums teko praeiti visą Jajce centrą, ir aš buvau nustebinta – tikėjausi 200 namų, bažnyčios, mečetės ir aludės, o pasirodo tai visai nieko miesteliukas su visokiom parduotuvėm, institucijom ir daugybe kavinių. Ir visur – į kalną!
Butas. Nedideliame name, kuriame viso yra tik du butai – mūsų, ir kitas, kuriame niekas nenakvoja. Didelis kiemas ir daržas, kuriuose laiką leidžia namo šeimininkai Lilia ir Matas, bet apie juos vėliau ir plačiau. Viskas puikiai suremontuota, švaru, viso du kambariai (aš gyvensiu svetainėje), keli sandėliukai, vonia ir virtuvė. Visa įranga, kokios tik reikia ir didžiulė terasa su vaizdu į miestą. Labai labai džiaugiuosi, nemaniau, kad buitis bus tokia gera. Manęs laukė jau paklota lova, ačiū Katharinai J
Ji mane pamaitino savo gamintu meksikietišku čili troškiniu (ji metus gyveno Teksase, ir tai jautėsi po kiekvieno šaukšto tos ugnies su pupelėm), nuėjau į dušą (valioooooo!!!) ir smigau. Kaip ir dabar. Šiandienos įspūdžiai – kitame įraše.
Filed under: Įspūdžiai
Vilniaus oro uostas, ankstus ankstus rytas. Tėveliai ir beveik pėsčiomis ten atėjusios Guoda ir Aušrinė. Mirtinai jums už tai dėkinga – nervingi plepalai yra daug geriau už ašras iš pat ryto ir net neįlipus į lėktuvą!
Srydis Vilnius – Kopenhaga. Nieko nepamenu, visą laiką verkiau.
Kopenhagos oro uostas. Didelis, brangus, nuobodus. Keturios valandos mieguisto laukimo.
Skrydis Kopenhaga – Zagrebas. Miegas, maistas, miegas, žemė.
Zagrebo oro uostas, autobusas į stotį. Oras – +25ºC.
Zagrebo centrinė autobusų stotis. – I need one ticket to Jajce, Bosnia, please. – Jajce? Von tyket? Da J.
Nykoka Zagrebo autobusų stotis. Pusantros valandos, ir esu ten, iš kur dabar rašau – autobuse Zagreb – Jajce. Manęs laukia šešios valandos kelio – beveik tiek, kiek truko perskristi pusę Europos.
Kolkas visai smagu beveik tuščiame autobuse klausantis Jazzu (pirma pasitaikiusi daina – -žinoma „Tik pasilik“ – kraupiai simboliška) pagaliau pasižiūrėti nuotraukas iš albumo „Dašos išleistuvės“. Ačiū Aušrinei J. Akimirką pasijutau tarsi vėl būčiau tą vakarą su jumis sodyboj…
Jeigu būtų koks nors namų ilgesio čempionatas, susišluočiau visus medalius ir taures. Nors negaliu nepripažinti, kad aš labiau bijau nesiilgėti, negu varvinti sielą ilgesiu – kažkoks sąmoningas emocinis turizmas. Bet kaip byloja visi vadovėliai apie išvykimą iš namų ir gyvenimą svetur, po truputį mintis užkariaus tai, kas vyksta čia ir dabar, o visos vidutinio amžiaus trumpaplaukės blondinės nebebus taip panašios į mamą, kad net atsisuki eidama. Tikiuosi, taip ir bus, ir niekam neplyš širdis ar savanorystės sutartis J.
Ant lango nukrito keli lietaus lašai. Kolkas tiek. Pro akis bėga neaiškūs, bet kalnai ir nedideli Kroatijos miesteliai. Ir MŪSŲ muzika, kurios be Šaro su manim nebūtų, labai ačiū!
Filed under: Apie mane
Labas, mielas skaitytojau,
jeigu čia užklydai, veikiausi žinai, kas aš tokia, bet dėl visa ko trumpai prisistatysiu: esu Darija Skvarnavičiūtė, man 19, vilnietė. Šią vasarą baigiau mokyklą ir nusprendžiau metus iki studijų praleisti kitaip.
Artėja ta diena, kai trumpam paliksiu gimtus namus ir keliausiu į saulėtą (tikiuosi) Balkanų pusiasalį. Ten yra tokia šalis Bosnija ir Hercegovina, o joje miestelis juokingu pavadinimu Jajce (kiaušiniai), kur ir bus artimiausius metus mano namai. Bloškia ten mane ne tik noras pažinti, suprasti ir išbandyti naują kultūrą ir save joje, bet ir ES programa „Veiklus jaunimas“. Taigi nuo rugsėjo 15 dienos aš pradėsiu savo savanorišką tarnybą pagal EVS (European Voluntary Service – Eurpos savanorių tarnyba) programą Jajce Jaunimo centre (Omladinski Centar Jajce). Ten manęs laukia (tikiuosi) veikla, susijusi su vietiniu jaunimu ir medijų edukacija.
Šiuo metu vyksta intensyvus pasiruošimas kelionei, kurio 80 procentų sudaro labai malonūs ir jautrūs „paskutiniai“ susitikimai su draugais ir artimaisiais. O tam, kad būtų lengviau susidėlioti dabar kiek chaotiškas savo mintis ir dalintis jomis su kitais, nusprendžiau savo savanorystės blogą pradėti rašyti jau dabar.
Atrodo, pirmasis įrašas baigtas. Valio!
