Savanorystė

Kelionės pabaiga

              Praėjus kelioms valandoms po to, kai parašiau aukščiau esantį įrašą, kirtome Kroatijos – Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Pareigūnas, patikrinęs mano pasą, paklausė, ar kalbu vokiškai. Atsakiau, kad tik angliškai ir rusiškai.

              Jam išėjus, vienas iš trijų (įskaitant ir mane) keleivių, pagyvenęs vyras, rusiškai paklausė manęs, iš kur aš, jei kalbu rusiškai. Šiek tiek pasikalbėjom. Jis jaunystėje mokėsi rusų kalbos, o dabar yra mokytojas – socialinis darbuotojas, ir važiuoja namo iš… Kanados. Ši maža pažintis buvo įvadu į mano Bosnijos pažinimą. Vėliau greitai įsitikinau: rusiškai Bosnijoje beveik niekas nekalba, dauguma moka vokiečių kalbą. Daugybė bosnių yra emigravę į Vokietiją, Austriją ir kažkodėl Švediją. Kai kuriuos karas nubloškė dar toliau – kaip mano pašnekovo dukterį. Į tokius miestelius kaip Jajce emigrantai grįžta vasarą, o šaltuoju metų laiku juose lieka jų tėvai ir, pavyzdžiui, vienas iš penkių brolių ar seserų. Tai visiškai masinis reiškinys. Gero išsilavinimo mokykloje negavę (taip man paaiškino Jaunimo centro koordinatorius Samiras) bosniai likus keliems mėnesiams iki atestato gavimo ima ieškoti giminių Vokietijoje ar kitur ir keliauja uždarbiauti statybose.

             Autobusui sustojus kavinukėje, aš išlipau tik pramankštinti kojų, bet ponas Ivo, mano rusakalbis kelionės draugas užsisakė kavos ir pasikvietęs mane, paklausė ko norėčiau. Aš nieko nenorėjau, bet jam atrodė kitaip, todėl pasakiau, kad arbatos. Kai išgėrusi paklausiau padavėjo, kiek aš skolinga, ponas Ivo to visiškai nesuprato: „Iš taip toli pas mus keliauji, aš turiu tave bent arbata pavaišinti“.

            Kitas šnekus bendrakeleivis, pusamžis vyrukas Juzu, važiavo taip pat į Jajce, bet, deja, mokėjo tik bosniškai. Komunikacijai tai, žinoma, netrukdė. Po valandos apie pirmą mano matytą žmogų iš jajce žinojau labai daug – kur, su kuo ir kaip jis gyvena, kiek metų jo vaikams, kokia jo pavardė ir kuo vardu jo žmona ir taip toliau. Svarbiausia ten visiems buvo, ar mane kas nors pasitiks, ar aš žinau kur eiti, ar manęs nereikia palydėti, pasiekus Jajce – ar man tikrai nereikia niekam paskambinti iš jų telefonų? Taip (pasitikti turėjo kita savanorė Katharina), ne, ne, ne . Ir dar plytą „Mika“ šokolado gavau… Dar likus valandai iki tikslo, prisijungė mano amžiaus vaikinukas, kuris labai efektyviai vertėjavo man į anglų kalbą ir pažėrė daug informacijos apie Bosniją, pristatė vietinę pop muziką su pavyzdžiais iš ausinuko edukaciniam momentui sustiprinti. Jaunasis Mario pasitaikė tikras diplomatas – Juzu bosniškai pasakius, kad jų šalis neturtinga ir su darbu čia prastai (tiek be vargo supratau), Mario nusišypsojo, pagalvojo ir išvertė man, kad… „Bosnija yra labai ypatinga“:). Visa šneka neapsiėjo be Juzu užuominos, kad jo aštuoniolikamečiui sūnui aš labai tikčiau (tikrai informatyvi kelionė – vienas pirmų dalykų, kuriuos man pasakė Jaunimo centre apie bendravimą su bosniais, buvo įspėjimas, kad daugumoje pokalbių su vyresniais žmonėmis sulauksiu „žinai, aš turiu tavo amžiaus sūnų…“).

            Du tuneliai, ežeras ir kalnas su daugybe šviesulių – štai ir jajce autobusų stotis. Primigęs Mario staigiai stryktelėjo ir nubėgo kelti mano lagamino iš bagažinės, triskart perklausė, ar tikrai man nereikia paskambinti, ir autobusas nuvažiavo į toliau esantį miestelį.

            Jajce autobusų stotyje atsidūriau pusantros valandos anksčiau, nei turėjau, todėl Katharinos ten dar nebuvo. Paskambinau jai, ir po dvidešimties minučių ji jau buvo vietoje. Per tą laiką išėjęs stoties darbuotojas (buvo apie dešimta vakaro) pasiteiravo, ar man nereik pagalbos, o mane, vieną sėdinčią tamsų vakarą Bosnijos miestelio stotyje ir žvelgiančią į šviesuliais nusėtą kalną, labai ėmė juokas – „ką aš čia veikiu???“ :).

            Labai apsidžiaugiau, išvydusi Katariną – vadinasi, atvykau į tinkamą vietą ir tie žmonės, su kuriais susirašinėjau būdama Lietuvoje, tikrai egzistuoja.

            Už kelių žingsių nuo stoties iš karto atsivėrė žymusis krioklys. Jis vienas iš dešimties didžiausių pasaulyje ir vienintelis, esantis miesto centre. Mums teko praeiti visą Jajce centrą, ir aš buvau nustebinta – tikėjausi 200 namų, bažnyčios, mečetės ir aludės, o pasirodo tai visai nieko miesteliukas su visokiom parduotuvėm, institucijom ir daugybe kavinių. Ir visur – į kalną!

            Butas. Nedideliame name, kuriame viso yra tik du butai – mūsų, ir kitas, kuriame niekas nenakvoja. Didelis kiemas ir daržas, kuriuose laiką leidžia namo šeimininkai Lilia ir Matas, bet apie juos vėliau ir plačiau. Viskas puikiai suremontuota, švaru, viso du kambariai (aš gyvensiu svetainėje), keli sandėliukai, vonia ir virtuvė. Visa įranga, kokios tik reikia ir didžiulė terasa su vaizdu į miestą. Labai labai džiaugiuosi, nemaniau, kad buitis bus tokia gera. Manęs laukė jau paklota lova, ačiū Katharinai J

            Ji mane pamaitino savo gamintu meksikietišku čili troškiniu (ji metus gyveno Teksase, ir tai jautėsi po kiekvieno šaukšto tos ugnies su pupelėm), nuėjau į dušą (valioooooo!!!) ir smigau. Kaip ir dabar. Šiandienos įspūdžiai – kitame įraše.

2 Komentaras so far
Parašykite komentarą