Šlampa batai, o paltą dažniausiai nusiimu tik užkūrusi ugnį krosnelėje. Kartais nei iš šio, ne iš to pasirodo saulė ir erzina, primindama kokią ilgą ir gražią turėjome vasarą. Kalnai, gaubiantys upės Vrbas slėnį, kuriame ir verda mažytis mūsų gyvenimas, po truputį ima gelsti ir rausti. Viršūnes gaubia tirštas rūkas – neįmanoma įžiūrėti nieko už artimiausio kalno. Bet galima numanyti, kad ten turbūt yra kitas kalnas.
Tai panašu į kasdienę Bosnijos, su kuria susiduriu aš, filosofiją. Man tai kartais panašus į lengvą šizofreniją – žmonės čia tarsi ignoruoja dalį akivaizdžios informacijos, sąmoningai apsimeta, kad nereikia apgalvoti bent vienos dienos į priekį. Tai visai patogu, ir gal net galėčiau prie to priprasti, bet dabar jaučiuosi per giliai sužalota “priežasčių ir pasekmių“ gyvenimo bei mąstymo modelio.
Neateiti į būrelį ar repeticiją dėl to, ką tą dieną visi jaučiasi mieguisti atrodo normalu ir suprantama net mano organizacijos vadovui – Samir buvo labai nustebęs, kad šeštadienį į kino būrelį susirinko net trys iš septynių dalyvių. Tėvams atrodo normalu ir suprantama po pirmo mėnesio nebemokėti simbolinės sumos už vaiko lankomą užsiėmimą. Tuomet viena nusivylusi jauna šokių mokytoja ir dvi apstulbusios savanorės vykdo Jaunimo centro palaimintą politiką, ir siunčia penkiolika mergaičių namo. Kitą kartą penkiolika mergaičių atneša mėnesio mokestį ir šoka toliau. O savanorės ima suprasti, kodėl valstybė, kurios piliečiai yra penkiolikos mergaičių tėvai, turi ir dar kurį laiką turės bėdų su švietimu ir ekonomika.
Pajutau, kad veikla su kino jaunimėlių einasi sėkmingai, animacijai taip pat viskas parengta. Todėl vis dažniau ėmiau pagauti save nieko doro neveikiančią, ypač vakaro programos metu. Norėjau pasikalbėti su Samir, nes man atrodė, kad jau pats laikas man būti įtrauktai į turizmo vystymo programą, todėl paprašiau jo skirti man laiko. Buvau nustebinta, jie su Binela sureagavo labai rimtai ir greitai – tą pačią dieną nuėjome kavos (kodėl jiems atrodo kad geriau kalbėtis apie darbo reikalus cigarečių dūmų ir trankios muzikos pritvinkusioje kavinėje, o ne ofise, man turbūt visada liks paslaptimi). Jie abu išplėtė akis, išgirdę, kad man atrodo, kad dabar nieko doro neveikiu ir norėčiau daugiau užimtumo darbo metu. Sakė, kad niekada nebuvo susidūrę su tokiu savanorio nuoširdumu. Na, išties, man nebūtų sunku toliau kyboti kur nors socialiniuose tinkluose ar skaityti įdomius straipsnius – niekas to nepastebėtų. Bet ne to čia atvažiavau.
Sutarėme, kad man tikrai nėra ką veikti vakarais ofise, todėl dabar mano darbo laikas bus nuo ryto iki popietės (anksčiau turėdavau 3-4 valandų pertrauką). Jau kitą dieną susipažinau su turizmo projektu. Įdomu. Taigi visai džiaugiuos mūsų pokalbiu.
Deja, jo metu Samir nepavyko išvengti kalbų apie kitą savanorę Katariną ir vadybininkę Mariną, jos atsakingos už vakaro programą. Man labai nepatiko, kad jis aptarė merginų darbą joms nesant – tarsi to būtų maža, leido man suprasti, kad nėra patenkintas jomis, jų pasyvumu, prašė remti jas idėjomis. Visiškai sutinku, tų vakaro programų metu jos tesėdi ofise, ir per tą laiką galima būtų sugalvoti daug smagių dalykų, bet mandagiai Samir pasakiau, kad prižiūrėti jų ar kurti joms planų, ką galima nuveikti, neketinu. Tikiuosi panašios kalbos apie kitus žmones nepasikartos.
Šiandien Mato paklausė manęs, ar man patinka gyventi Bosnijoje, ar priimtinas toks gyvenimo būdas. Atsakiau jam, kad taip, man čia patinka. Man patinka aplinka, oras, žmonės. O tuo, kad kai kurie dalykai organizacijoje mane erzina, džiaugiuosi – vadinasi, pagaliau imu gyventi tuo, kas vyksta čia ir dabar.
Komentarų: 1 so far
Parašykite komentarą
Na, mačiau, kad jau ir žiema atėjo… :) Gal jau laikas pasisakyt, kiek gi galima be reikalo žvilgčiot?
Komentaras sukūrė Vika 2009/11/26 @ 03:15