Savanorystė

Srautas

Pagaliau šeštadienis, pagaliau namie, pagaliau be svečių, pagaliau išsimiegota. Žmonėms pikto nelinkiu, todėl sakau: „jei gali neskaityti – neskaityk“. Nes man nerašyti pavojinga (nusprogusios galvos sulipdymo mano draudimas neapmoka), o skaitytiną rašliavą kurpti nėr jėgų.

           Pauzė

 Niekada nerašiau dienoraščio, neturiu įpročio reflektuoti savo kasdienybę ant popieriaus. O tai, kas su manimi vyksta nuo ryto iki vakaro jau tapo kasdienybe. Jau girdžiu visuotinį nepasitenkinimą, kad įsisukimas į šiokią tokią rutiną (netinka žodis, nes nieko pastovaus mano „rutinoje“ nėra) tikrai nepadeda pažinti kitokios kultūros, „mergele aptingsi“ ir kitokį lietuvišką skepticizmą („lietuviškas“ – švelnus, neįkyrus, su dalele ironijos, nes egzistuoja ir bosniškas, kuris gerokai graužia akis). Apsivožkit! Užsikabinu sau medalį už adaptaciją. Galbūt įdomu stebėti, kaip čiupinėju čionykštį orą per atstumą, bet turizmas vargina. Sunku rašyti apie kasdienybę, bet Skvarnavičiūtė ne iš cukraus (ji iš mielių) – laikysiu savo lietuviškas akis atmerktas, ir Dieve padėk man parašyti viską, kas atsispindi jose.

 Kova už būvį

 Negali Skvarnavičiūtė atsidurti kur viešpatauja taika ir ramybė. Makalynės indikatorių matyt turiu. Galėtų jis pasirašyt bendradarbiavimo sutartį su mano sąžine, nes ji tikrai nepadeda nesukti sau galvos dėl bosniško požiūrio į reikalus, susijusius su darbu.

Kokį velnią aš čia dirbu? Ok, dabar visi, kas yra matę mane dirbančią kompiuteriu, atsisėda patogiai, išsijuosia diržus ir įkvepia oro: vedu interneto kursus suaugusiems. Čia Samir pasiūlymas. Pirma, žinoma, atsisakiau – naudojuosi internetu, bet tikrai neturiu kompetencijos mokyti kitus. Tačiau taip maniau tik aš. Sutikau pabandyti (Jaunimo centras pinigų neturi, ir jei savanoris veda užsiemimą, visos įplaukos iš dalyvių lieka centre), jei nepavyks, rasim kitą vadovą.

Taigi. Kursai interneto, o ne kompiuterio pagrindų. Bet kur tau bosnis skaitys tokias smulkmenas. Susirinko 6 žmonės. Visi vidutinio amžiaus, išskyrus vieną dvylikos metų berniuką. Dar vienuolė, stomatologė, ekonomistė, namų šeimininkė ir nelabai aiškus vyriškis. Ir žinoma, nei vienas net pelės dorai nevaldo, ką jau kalbėti apie kitus darbo kompiuteriu įgūdžius… Ir dauguma turi mano amžiaus vaikų, kurie neturi kantrybės juos mokyti. Kol kas sekasi neblogai, judam į priekį, o ir dalyviai nesiskundžia. Dar paminėtina, kad kursus vedu tik serbų – kroatų kalba. Ir mano mokiniai jau kartais atsiunčia man žinutę el. paštu!

  Dar mes (aš ir Samir, kad jį kur) rašom jaunimo įdarbinimo turizmo sektoriuje projektą, ir kitą savaitę keliausim į Kosovą jo pristatyti donorams. Žinoma, neapsieita be kruvinų logikos ir bosnio susirėmimų.

Šveicarijos darbo fondas, kuris paskelbė konkursą jaunimo įdarbinimo projektams Vakarų Balkanuose, atrino po penkis kandidatus iš Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos ir Kosovo. O toliau visai išmintingai nusprendė surengti konferenciją ir leisti dalyviams patiems nuspręsti, kuris projektas iš kiekvienos šalies bus finansuotas. Taigi, bosnia ir serbai renka Kosovo nugalėtoją ir taip toliau. Kokią audrą tai sukėlė jautrioje mano šefo sieloje… Užuot jautęsis dėkingas už suteiktą galimybę, jis buvo išduotas, užuot džiaugusis, kad gali prisidėti prie lėšų skirstymo regione, kaltino šveicarus konflikto kurstymu. Jis mieliau būtų vertinamas donorų komisijos, kuri yra bent jau kompetentinga, nes „ką galiu žinoti ar pakankamai išsilavinęs yra serbas, kuris spręs mano projekto likimą“. Ir dar tai suris net 3 dienas brangaus jo laiko. Ir žinoma, sprendimui, kas iš organizacijos, kurioje be jo paties yra dar dvi darbuotojos  (projektų vadybininkė ir programų koordinatorė) bei dvi savanorės, o vienintelis žmogus, įtrauktas į projekto rašymą esu aš, keliaus su juo į tą konferenciją Kosove, prireikė trijų savaičių…

 Dar yra kino kursai jaunimui. O jaunimas mokosi, žaidžia futbolą, groja klarnetais, turi vaikiną, padeda savo musulmonams tėvams gaminti rakiją (!) ir turi daug kitų neatideliotinų darbų. Ir dar mėgsta Holivudą su visa jo estetika, semiotika ir semantika. Na, bet bent jau mėgsta.

 Ir Balkanų kino vakarai dar yra. Kartais žmogus dirbi kokį darbą, kuris tau baisiai nesiseka, bet labai patinka, ir džiaugies. Taip ir su tais kino vakarais. Kas savaitę miestas išklijuotas plakatais, pranešimai išpantinti per radiją, skelbimai patalpinti miesto ir jaunimo centro interneto svetainėse bei socialiniuose tinkluose – ir nieko. Vienintėliai lankytojai – tie patys, su kuriais po filmo einam kavos… Apie rimtus regione pagamintus filmus nė nekalbam – dramų čia nemėgsta, nuo karo pavargo. Rodom lengvesnį žanrą, bet pasisekimo jis irgi neturi. Žmonės nepratę prie kino filmo žiūrėjimo kaip socializacijos proceso dalies. Bet ne jų tai kaltė… O vietinėje videotekoje vyrukas buvo labiau nustebęs kad aš TIKRAI nemėgstu siaubo trilerių ir spec. efektais išdailintų pasaulio pabaigų, nei kad esu iš Lietuvos.

 Dar kartais tenka ką nors pavaduoti ir dirbti su visai mažais bosniais mokyklėlėje. Ir nori žmogus praskaidrinti vaikučiams įtemprą priešimo procesą gražia vaikų muziką -tikslinė grupė: asmenys nuo trejų iki šešerių metų. Bandai žmogus numalšinti nepasitekinimo garsais ir turiniu bangą pasitelkdamas klasiką (kamon, juk visi maži ir dideli vaikai mėgsta Disnėjaus filmų muziką), o vaikučiai tau nusisukus patys susijutūbina turbo – folk‘o gabaliuką ir toliau paišo digimonus, sklandžiai dainuodami dainos tekstą apie emociškai skausmingus nepilnamečių intymius santykius kartu su bankanų diva. Dieve, atvežk Atgają (ar bent jau Tele Bim Bam į Bosniją. Prašau…

 Kiti reikalai

 Dar švenčiam šventes vietines ir turim daug laisvadienių, todėl keliaujam į Mostaro miestą pas kitus savanorius. Ir dar važiuosiu kitą savaitę į Sarajevą, į “atvykimo” seminarą. O nė jam nepasibaigus tiesiai iš ten – į Kosovą. Ir man tai baisiai patinka. Dar čia buvo daug futbolo ir aistrų, dėl futbolo taip pat. Dar kartais išdrįstam kalbėti telefonu bosniškai, o visai dažnai išdrįstam ilgai gerti kavą tik bosniškai. Ir kartais klausomės kaip bosniai groja gitaromis ir dainuoja seną jugoslavišką roką senoje gimnazijoje be elektros, bet su žvakėmis ir krosnimi. Ir dar turim svečių iš Vokietijos. Bet pirma reikia truputį pasenti ir vėliau papasakoti apie visa tai plačiau.

 Nuotraukos:  http://picasaweb.google.com/melynasaitvaras

 

 

 

 

Komentarų: 1 so far
Parašykite komentarą