Namuose (reliatyvi sąvoka) Vilniuje, savo kambaryje turiu drabužių spintą. Ji nedidelė, vienerių durų. Telpa apie dvidešimt pakabų, yra lentyna viršuje ir dar trys stalčiai apačioje. Kaip jau minėjau, spinta nėra didelė, tačiau iki šiol ten tilpo beveik visi mano drabužiai, ir vos keli gulėdavo numesti kur nors aplinkui.
O dabar prisiminkite matytus vakarietiškus filmus ir serialus apie stilingas moteris, kuriuose jos drabužius laiko dideliuose spintos kambariuose. Ten daugybė lentynų, stalčių, pakabų, ir viskas tvarkingai sudėliota, surūšiuota, sistemizuota. Ir jeigu rytais flirtuodamos su savimi jos aikčioja, kad „neturi kuo apsirengti“, tai jos yra puikiai apsaugotos nuo netikėtumo faktoriaus – pamirštos ir spintoje „paskendusios“ gražios palaidinės.
Dabar mano spinta labiau primena tą nedidelį kambarį, o ne baldą. Tačiau lentynų joje tiek pat mažai. Drabužių daugėja, bet juk visi mes spintas tvarkome tik tada, kai turime „atliekamo“ laiko, taip? Man reikia trupučio laiko, kad pakabinčiau daugiau lentynų savo spintoje ir susidėliočiau drabužius bei skrybėlaites.
Bet aš visai ne apie spintas. Tokio daikto mano kambaryje Jajce net nėra.
Turbūt šias rašliavas skaito tie, kas mane pažįsta asmeniškai. Vadinasi, žinote, kad jeigu neveikiu, nelekiu, nekalbu, tai miegu. Arba negyvenu. Čia buvo kiek kitaip. Ritmas daugiau ar mažiau primena valsą – vienas lėtas žingsnelis, du greitesni, bet šokis visai negreitas. Mano kūnas ir mintys ilsėjosi, bet jeigu dar bent dvi savaitės taip, matyt reikėtų pasigerti. Ir tada kažkuris iš čia galiojančių dievų kartu su vyriausybe atsiuntė mums laisvadienių.
Ketvirtadienis. Katarina ir aš autobuse Jajce – Mostar. Po keturių valandų mes Mostar autobusų stotyje. Priešais ją – keistas daugiabutis, visiškai nederantis prie kitų, bet traukiantis akį a la arabiška architektūra. Praėjome jį, pamaniau kad įdomu, kaip atrodo iš vidaus. Lydekai paliepus…
Susisiekėm su dviem ispanėm savanorėm, kuriuos gyvena Mostare, vargais negalais radom jų butą.
Mostaras vakare gražus. Kalnų nesimato, bet gali juos pajausti. Ant vienos uolos iškeltas kryžius žiba rūke, ir nesinori to fotografuoti. Senamiestis tuščias (Bajram išvakrės), ramus, alsuoja turkiška dvasia. Fotografuoti nesinori.
Merginų draugai, vietiniai studentai, pakvietė mus vakarienės savo namuose. Vienas iš vaikinų pasitiko mus centre, o nuvedęs prie namo, kuriame yra jo butas, pasveikino atvykus į Beirutą – tą patį keistą arabišką daugiabutį. …man panorėjus.
Butas milžiniškas, 4 miegamieji, svetainė, holas, virtuvė, du vonios kambariai. Viskas erdvu, vakarienė – Viduržemio jūros virtuvė. Deja, nežinau, kokią žolę šie informatikos ir industrinio dizaino studentai stumdo, bet matyt neblogą, jei nuomojasi tokį būstą.
Turbūt primą kartą Balkanuose esu kompanijoje, kur visi bendrauja tik angliškai, ir niekas dėl to nesiskundžia. Tiesą sakant, tai net labai malonu. Man nekyla bėdų linksmintis vien bosniškai kalbančių žmonių grupėje, bet šis vakaras buvo tikras atsipalaidavimas. Keista, kiek džiaugsmo gali sukelti paprasčiausias sklandus bendravimas be kalbos barjero. Kartais, kaip perskaitysite vėliau, tas džiaugsmas gali būti išvis nepsakomas!
Penktadienis. Vakarienė užsitęsė iki pusryčių, ir mes palikome Beirutą ir savo naujus pažįstamus tam, kad pamatytume gražųjį Mostar dienos šviesoje ir visiškai ištuštėjusį (Bajram). Mylių mylios pėsčiomis, siauros baltos gatvelės, galybė mečečių, juokingai „moderni“ kroatiškoji miesto dalis, principingai gyva ir skubanti musulmonų šventės dieną, užklupęs lietus, netiktėtai atvykęs paskutinis autobusas namo labai sėkmingai perinstaliavo mano mintis, suteikė jėgų.
Vidurnaktis iš penktadienio į šeštadienį. Autobusas iš Mostaro mus pavežė iki pat namų, Katarina, pamačiusi lovą, tuoj pat su ja susitapatino, o aš neatlaikiau spaudimo ir grasinimų, kas gali nutikti, jei nešventi Bajram (per šį Bajram „raundą“ musulmonai, jei turi galimybę, turi keliauti į Meką ir valgyti avieną, nes Abraomąs dievui paaukojo ėriuką, o ne sūnų) . Buvau pažadėjusi, kad ateisiu į vakarėlį bare, todėl teliko tik persiauti batelius ir keliauti ten. Gal ir negerai, kad šie musulmonai nesilaiko priedermės negerti alkoholio, bet švęsti jie išties moka puikiai. Pamatę, kad ištęsėjau pažadą ir atėjau net po kelionės, visi buvo labai patekinti. „Turi balkanų sielą, mergaite“!
Šeštadienį praleidau miegodama, tik vakare nukeliavau į ofisą prisėsti prie interneto. Ir prasidėjo stebuklai, nes Lietuvoje vidurnaktis, o vadinasi ir lapričio 29 – oji ateina valanda anksčiau. Buvo gera, kad kažkas prisiminė. Tuomet nutiko dar vienas stebuklas – skambutis iš vieno buto Vilniuje, Ateities gatvėje. Balsai, juokas, ašaros. Gerai, kad buvau viena ofise tuo metu, nes Katarina nežinotų kur dėtis nuo mane užplūdusių ir ašarų upeliais išsiliejusių emocijų. Pajutau, kad norint nutraukti mane ir JUOS siejančius ryšius, reikia kažko stipresnio, nei atstumas ir laikas.
Sekmadienis. Tokios dienos, kaip ši, yra labai didelis išbandymas. Man norėjosi tą dieną gautą šilumą, meilę ir teigiamus jausmus susidėti į dėžutę, ją užrakinti, o raktą paslėpti iki pačios juodžiausios akimirkos. Nesijaučiu verta tokios stiprios įkrovos, kokią man suteikė mano artimi žmonės. Ir jie patys matyt niekada nesupras, kiek daug man davė, ir koks svarbus kiekvienas „būk“, „gyvuok“, „myliu“.
Tarsi to būtų maža, bet gėrio iš Lietuvos, mane labai pamalonino visi, su kuriais bendrauju čia. Katharina paruošė karališkus pusryčius ir padėjo man paruošti tai, kas turėjo būti „užkandžiai prie kavos ir tarės vyno“, o tapo gražiu giminės baliaus stalu. Nusiunčiau žinutes, kad man būtų malonu, jeigu ateitų šventinio pyrago, žmonėms iš Jaunimo centro ir savo laisvalaikio komapanjonams, taip pat kino būrelio dalyviams. Atėjo visi iki vieno, Binela atsivedė net savo sūnelį ir mamą (ją taip pat pažinojau), netgi Mato ir Lilia užsuko valandėlei.
Vynas, kuriam neturėjau kamščiatraukio, buvo atidarytas pasitelkus malką, peilį ir fantaziją, o merginų susidomėjimas mėlynakiais iš nuotraukų, kabančių ant sienų buvo didžiulis. Ir pasirodo, lietuviški šlageriai puikiai dera su tradicine bosnių muzika! Tiesiog stebuklinga…Ir man jau dvidešimt!
Komentarų: 1 so far
Parašykite komentarą
keista,o gal greičiau gaila,kad neaptikau šio tavo blog’o anksčiau ;] patinka,patinka,patinka ;] dabar prisėsiu kurį vakarą ir skaitysiu viską nuo pat pradžių,nuo rugsėjo ;]
Komentaras sukūrė Rūta Ignatonytė 2009/12/09 @ 20:58